savas

1 sãvas, -à pron. pos. (4) 1. SD359, H, Sut, N, K, Rtr, DŽ pačiam priklausantis, paties užaugintas, pagamintas, paties esantis, vartojamas: Savà pirkelė – tai motina tikroji; nor vienas stiklelis bus, tai jis sãvas Kls. Gali gyvent: i gryčia savà, i daržas sãvas Jsv. Su savaĩs javais apsėjau lauką J. Sava ranka LL280. Reiks pieva pjaut savà LKKIII119(Zt). Agurkus jau valgom savùs Mžš. Manas plūgas ir sãvas arklys KlbIII20(Lkm). Kiek dienų su savà drapana i su savù valgymu dirba Rm. Savà kaina parduoti NdŽ. Savasis svoris PolŽ42. Užtenka man savų̃ daiktų, svetimų nereikia Sb. Duoną sãvą valgau LKT357(Dv). Sãvą žemę, arklyną turi, karvę turi Ad. Mes visur apisukėm, kai savõs žemės neturėjom Pg. Malkos tai savõs turim Švnč. Savų̃ mekynų tai ir maža – kiaulių daug nori turėt Pb. Da bulbelių savų̃ turim Aps. Visi kepė ir turėjo savõs duonos Ėr. Jauni savàs turia kalbas LKT107(Tt). Tegul vilki savaĩs rūbais, savaĩs žodžiais kalbas A.Baran. Turėjom gydytis savaĩs vaistais – o kur paimsi Pg. Namie vis girnos buvo sãvos Kli. Duok, kol neima savà ranka (kol nevagia): bus blogiau, kai pradės Kp. Visus darbus – dvare ir savame valake – Balsiai apsidirba savomis rankomis V.Myk-Put. Matnykas davė visiem žemės, i kiekvienas pasistatė an sàvo daikto Upn. Ir visada jis labiau rūpinosi kitų reikalais negu savaisiais rš. Testa [mergelė] kloja man patalėlį savom baltom rankelėm TŽI173. Net keista būdavę matyti mane tokį mažą – „kaip šaukštą“ – jau einantį savomis kojomis V.Myk-Put. Savų pakako ašarų E.Miež. Savų̃ vargų per akis Rs. Kiekvienam savi rūpesčiai K.Saj. Kurtuvėnų ir Pašušvės bažnyčias kalvinai parvertė į savosias M.Valanč. Jonas tuo metu iškrauna ir savąsias, ir šeimininko roges J.Balt. Laisvos dalelės rimties energija paprastai vadinama jos savąja energija rš. Duok savos tabokos, mano nosis nuog svetimos suputo M. Niekados, savą amžią CII140. Šitai jisai savomis akimis apžvalgė ir pirštu rodė DP20. Jonas savãmejime apreiškime regėjo dūšias šventųjų užnovytųjų DP196. Dievas … bandai duost savus pašarus Mž241. ^ Griebė svetimą, bet savais teko mokėti KrvP(Krsn). Gyvena svetima galva, kad savoj tik pelai KrvP(Al). Nors su lopu, bile savu B483. Savà galva gyvenk Ds. Kiekvienam sãvas daiktas mielas Plk. Tėvas miel, motina miel, savi nasrai da mieliau Sln. Kito rodos klausyk, al' nė savõsios nepamesk Lkv. Sava našta nesunki PPr129. Savą kas gi naštą nešioti turim B303. Mani vaikeliai, savì vargeliai LKKIX201(Dv). Savi dūmai nekartūs LTR(Gdr). Ankšti namai, bet savi KrvP(Vlkj). Savõj pirkioj ir dūmai akių negraužia KlbIII20(Lkm). Kito akė[je] i krislą mato, o savõjo[je] nė rąsto Lkv. Savas rankas laižai, ne kienas Lz. Savi namučiai, kad ir smilgučiai, geresni už svetimus LTR(Aln). Savoj kerčioj kiekvienas ponas LTsV216(Šl). Kad ir bloga, bet savà pastogė An. Kad ir šunio būdoj, bile tik savoj LTsV216(Km). Geresnė naginė sava už svetimą batą PPr111. Savi marškiniai arčiau kūno Jnš. Savi marškiniai ir už svetimą švarką brangesni LTR(Vlkj). Geras šuo savam kieme nedvesia KrvP(Srv). Ne savu jojęs, klane nusėsi LTsV304. Duona pirkta neskalsi, sava – nebrangi KrvP(Rtn). Savas baltas ir ne velėtas NžR.

sãva n.: Kas ne sãva, neglemžk J.Jabl. Jei sãva turi, vis geriau J.Jabl. Nieko nepirkdino, buvo visa sãva Lz. Jam norisi viską sãva turėti J.Dov. ║ paties pasirinktas, nustatytas: Pas jį sava tvarka ūkyje, ir niekas negalėjo kitaip jo tvarkyti P.Cvir. Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros savos, iš galvos, iš širdies V.Krėv. Keliu savù nuej[o] LKKIII119(Zt). Paleidau žirgelius šilais trakais, aš jauna savais keliais (d.) Nm. Aš nemokėjau net vaikų mylėti, pasinaudojau jais saviems tikslams J.Marcin. Su kiekvienu biednioku jis turėjo savas sąskaitas rš. ║ savaime, natūraliai įvykstantis, atsirandantis: Savà smertele numirė, i galės silsėt Mžš. Sako, kepurėm, sterblėm suneštas ir supiltas [kalnas], anas ne sãvas (ne pats susidaręs) Str. ║ atitinkantis aplinkybes: Viskam turi būti savas laikas rš.

2. siejamas giminiškų, artimų santykių: Rugius kuldavo su talka, o kai spragilais, tai savà šeima Gdr. Kad [būtų] sãvas vaikas, tai paluptum Sug. Visi savì vaikai, vyrai J. Savõs šeimynos neturi jis J. Šeiminykė aplotkas dalija visai sãvai šeimynai Lz. Su savù žmogu daug geriau dirbt Mžš. Sa savaĩs vaikais bit ana LKKII203(Zt). Ir nuėjau aš pas dėdienę sãvą Pls. Savámp brolip pasiklausk LD308(Zt). Eimu su savomì dukterimi LKKXI167(Zt). Ištaisinėjo moma sãvą sūnų Lz. Kodėl man neulioti, kad aš saváip momaip Aru50(Zt). Ragana, nunešus sãvai dukrei, liepė itą Jonelį iškept GrvT65. Nešdami tikras širdis Dievopi savopi PK65. Jėzus Christus ant svodbos ir su motina savà mieląja, ir su mokytiniais savaĩs DP71. Viešpatis … padarė atpirkimą žmonėmus savómus DP461. Todėlei apleis vyras tėvą ir motiną savą ir pristos moterį savą BB1Moz2,24. ^ Savi vaikai su sparnais, svetimi su ragais LTsV155(Km). Pelėdai savi vaikai gražiausi LTR(Vdšk). Savì vaikai – savì vargai Mrj. ║ gimtasis: Sãvas kraštas, savà šalis NdŽ. Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį J.Bil. ^ Savam krašte ir žiema maloni PPr144. ║ tam tikru atžvilgiu santykiaujantis: Mes atleidžiame saviemus kaltiemus PK10. Kap savíemi kaltiemi atleidžiam Ml. Negali atsigint čertui, prieštarnyku savamui MP82. 3. emph. DŽ¹ vartojamas daiktavardiškai, nurodant, kas kieno atkakliai daroma, sakoma: Kiek jai nesakyk, ana vis savąją Mlk. Ana sãvąją veda Dglš. Ar tu jį mušk, ar nemušk, jis vis sãv[ą]ją Rod. Tu jau vėl sãvąją pradėjai šnekėt! Ds. Ponas vis savąją: kad nėr iš ko, kad neužaugo LTR(Dkk). Aš jam išaiškinau, o jis savą́sias šneka, ir gana Jrb. Atbuleikiui sakyk nesakyk, anas vis savąjį dirba LKGII354(Vvr). Šie, nė klausyti neklausydamys, darė savąjį BsPII50. Savąjį varyti N. Na, bet netrukus Danielis Šimonis vėl savąsias varė. Kaži, į ką jis tik buvo atsigimęs! I.Simon.

◊ ant savõs dúonos savarankiškai: Vaikai nuej[o] an savõs dúonos Šlčn.

ant savų̃ kójų stótis imti savarankiškai gyventi: Vaikams užaugus ir ant savų, kaip tai sakoma, kojų atsistojus, reikia šelpti gimdytojai A.Baran.

į sãvąją pareĩti pasitaisyti, pasveikti: Jis vėl biskį parė̃[jo] į sãvąją Gs.

į savàs rankàs im̃ti pradėti globoti, prižiūrėti: Teikis, Pon, dūšias mūsų rankosu savosu imti PK163.

ne ant savõsios ne iš gero: Ne ant savosios jis taip pradėjo išdykauti Grv.

ne savą́ja labai smarkiai, balsiai (rėkti): Vaitą (lapę) privertė savo naguose [liūtas] ne savąja parėkti J.Jabl.

po savám atskirai, savo nuožiūra: Po savám dirbk J. Pasidėk po savám, susimildamas, tas žirkleles, tai niekas nė piršto prie jų nebekiš Kair. Visi išsiskaidė po savám K.Būg. Sveikas linksmas keliaunu po savam MitI72(Klp). Anie tebgyvena po savám (ne gyvenvietėje) Jdr.

savamè káilyje nesitvérti labai jaudintis, rūpintis: Juočbalienės veide ne tiek džiaugsmo, kiek nerimo – stačiai ji savam kaily nesitveria V.Bub.

savù kaklù savarankiškai: Savu kaklu negali pagyvent B.

savamè kū́ne Lp storas, riebus: Vaikas savam̃ kū́ne Vlk. Bernas kap reikiant – savam̃ kū́ne Nč.

savájam nẽša sakoma, kai valgant prikimba trupinių ant krūtinės ar veido: Jau ji nẽša savájam Skr. savà rankà; savõm rañkom savarankiškai: Nieko daugiau nenoriu, ka tik savà rankà galėčia duonos užsidirbt Prn. Pagalvokite patys – savom rankom išauginau sodą J.Gruš.

savų̃ rañkų savarankiškas, paties: Man svarbu, kad savų̃ rañkų darbas padirbtas Antz.

savù rėkù savarankiškai, savo nuožiūra: Eina savù rėkù – kai koks jautis Grž. Visi daro savù rėkù Grž.